Lietuvių kalba
Dublino deklaracija
Europos kalbų institucijų federacija (EFNIL)
7-oji metinė konferencija, Dublinas, 2009 m. lapkričio 4–6 d.
Dublino deklaracija
dėl oficialiųjų kalbų ir regioninių bei mažumų kalbų santykio Europoje
1. Dėl skirtingų istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių kalbinė tikrovė Europos šalyse labai įvairuoja. EFNIL narės – ES šalių valstybės institucijos arba svarbiausios įstaigos – yra įgaliotos padėti savo valstybių oficialiajai, bendrinei kalbai (-oms) kalbos tyrimais, jos statuso ar sistemos planavimu, dokumentais ir politika. Be to, jos atsakingos už atidžią kalbų vartojimo ir kalbinės įvairovės raidos savo šalyse stebėseną.
2. Tokiems terminams kaip „mažumų kalba“ ir „regioninė kalba“, kaip ir terminams „valstybinė kalba“, „oficialioji kalba“ bei daugeliui kitų terminų, kuriais siekiama nurodyti kalbos būklę ar statusą (pvz., vietinė, autochtoninė, etninė, mažiau vartojama, viena iš oficialiųjų, tarminė, neteritorinė, vyraujanti kalba), paprastai teikiama ideologinė reikšmė. Jau vien tokių terminų gausa liudija faktą, kad santykis tarp kalbų ir tarp kalbų bei visuomenės yra labai sudėtingas. EFNIL pasiryžusi prisidėti prie geresnio tokių terminų supratimo ir skatinti tinkamą jų vartojimą oficialiuosiuose dokumentuose ir kalbos politikoje.
3. EFNIL požiūriu, visos kalbos savo kultūrine verte yra lygios, tai neabejotinai pasakytina ir apie mažumų kalbas. EFNIL nedaro skirtumo tarp autochtonų, emigrantų ir mažumų kalbų jų teisių į žinias ir kalbų mokymąsi kontekste. Tuo tikslu EFNIL pasisako už tai, kad į mokymo turinį būtų įtraukta kiek įmanoma daugiau kalbų, ir ragina atsakingas šalių institucijas imtis veiksmingų priemonių siekiant įtraukti migrantų mažumų kalbas į mokyklų programas ir (arba) pagal galimybes sudaryti sąlygas mokytis šiomis kalbomis.
4. Kalbinės grupės, gyvenančios už savo „gimtosios“ valstybės (-ių) ribų arba tokios neturinčios, turi būti tikros (pavyzdžiui, turinčios „gimtąją“ valstybę grupės – sudarant dvišales sutartis, kitos grupės – priimant atitinkamus teisės aktus), kad valstybė, kurios piliečiai jie yra, gerbia kalbines teises ir iš tikrųjų jų paiso. Tokia praktika turėtų padėti plėtoti tarptautinius santykius, mainus ir prekybą.
5. Iš piliečių paprastai tikimasi gero tam tikros kalbos (paprastai vadinamos valstybine arba oficialiąja kalba) mokėjimo. Tie, kurie siekia pilietybės, turi pateikti šios kalbos mokėjimo patvirtinimą. Kai kuriose šalyse šis reikalavimas keliamas dėl vienos iš kelių oficialiųjų kalbų. Tačiau tai neturėtų reikšti, kad kitos autochtoninės šalies kalbos, kaip jos kultūros paveldo sudedamoji dalis, neturi būti vertinamos. Spartus asmenų, kalbančių kai kuriomis iš šių kalbų, skaičiaus mažėjimas pastaraisiais metais kelia didelį nerimą. EFNIL ragina atsakingas šalių institucijas ir plačiąją visuomenę pripažinti pažintinę, socialinę ir ypač politinę bei ekonominę naudą, kurią šalių bendruomenėms teikia visų jų narių dviejų ar daugiau kalbų mokėjimas.
6. Daugumoje Europos šalių kalbinė tikrovė šiandien yra gana sudėtinga, bet dėl patikimos naujausios statistikos stygiaus ne visada matoma. Kadangi EFNIL pripažįsta socialinės įvairovės sąlygas ir socialinės sanglaudos poreikį Europoje, ji įsipareigoja skatinti gyventojų daugiakalbystę ir drauge su kitomis Europos organizacijomis dėti pastangas, kad būtų kaupiami ir skleidžiami patikimi šios srities duomenys ir geroji praktika.
