Lietuva

Dabarties ekonominiai ir socialiniai pokyčiai turi įtakos Europos bendrinėms (nacionalinėms) kalboms – toms kalboms, kurios atitinkamose šalyse vartojamos kaip oficialiosios kalbos ir kurių mokoma(si) jų švietimo įstaigose. Šios kalbos atveria didžiausias kalbines galimybes geografiniu ir socialiniu mastu ir stiprina jas vartojančių žmonių kultūrinės tapatybės suvokimą. Kaip norminės jos pripažįstamos ir tarptautiniu mastu. Europos integracija joms – ir iššūkis, ir paramos galimybė. Skatinant kalbinę įvairovę ir kalbų vystymąsi bei prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio reikalavimų, bus išsaugotas Europos kultūros lobynas – europinės tapatybės pagrindas.

Šios rekomendacijos, kurias parengė kelių Europos Sąjungos valstybių mokslo tiriamosios ir kalbų planavimo  institucijos, įkūnija Mastrichto ir Amsterdamo sutartyse išdėstytus principus dėl Europos Sąjungos kalbų ir kultūrų įvairovės plėtros.

1

Bendrinės kalbos vartojimo įgūdžių ugdymas yra svarbi mokyklų ir kitų švietimo įstaigų funkcija. Svarbus ir žiniasklaidos bei oficialiojo diskurso vaidmuo pasirenkant kalbos vartotojams pateikiamus kalbinius modelius.

2

Gimtosios kalbos mokymo tikslas – išmokyti sakytinės ir rašytinės kalbos. Tai padeda pasiekti visišką socialinę integraciją. Todėl šalies bendrinė kalba turėtų būti pagrindinis privalomasis dalykas visose klasėse.

3

Užsienio kalbų mokymas prisidėtų prie Europos kalbinės įvairovės išsaugojimo. Jis pradėtinas vėliausiai pradinėje mokykloje, taikant Europos kvalifikacinius standartus. Tikslas – išmokyti mažiausiai dviejų Europos užsienio kalbų (žodžiu ir raštu) ir padėti įgyti dar ir kitų Europos kalbų pradmenis. Derėtų skatinti ir kaimyninių kalbų mokymą(si) .

4

Skatintinos senųjų kalbų ir su jomis susijusių kultūrų studijos, ypač dėl jų indėlio į šiuolaikinės Europos kalbų ir kultūros lobyną.

5

Remtinos kitakalbių pastangos išmokti šalies, kurioje jie gyvena, bendrinę kalbą. Ir vaikams, ir suaugusiesiems turėtų būti prieinamas tinkamas ir pakankamas kalbos mokymas nepažeidžiant jų teisės išsaugoti savo gimtąją kalbą.

6

Kalbos ir literatūros mokymas turėtų būti grindžiamas kritiška kalbos normų ir vartosenos analize, taip pat lyginamaisiais  ir istoriniais kalbos tyrimais. Tokio mokymo tikslas – ugdyti kalbinį sąmoningumą ir skatinti kalbos universalumo ir įvairovės suvokimą.

7

Skatintini studentų ir mokytojų mainai Europoje, paprastintinos su tuo susijusios administracinės procedūros.

8

Reikėtų pasinaudoti Europos bendradarbiavimo teikiamomis gimtosios kalbos ir užsienio kalbų mokymo mokslinių tyrimų galimybėmis.

9

Kiekviena bendrinė kalba turi būti moksliškai išsamiai aprašyta. Pridurtina, kad įvairių Europos šalių kalbos institucijos taiko labai skirtingo masto kalbos planavimo arba kitokius kontrolės būdus. Kalbos akademijoms ir lyginamosios kalbotyros institutams, dalyvaujantiems šioje veikloje, reikėtų suteikti galimybę bendradarbiauti Europos lygmeniu.

10

Europos valstybių centrinės kalbos institucijos turėtų sudaryti nuolatinę tarybą. Tai padėtų keistis informacija apie kalbos politikos tikslus ir metodus, skatintų bendrus kalbos tyrimo projektus.

Siekiant paremti Europos bendrines kalbas ir skatinti jos kalbinę įvairovę Europos Sąjungos šalys raginamos priimti šias rekomendacijas ir atsižvelgti į jas savo kalbos strategijos kontekste.